Gyvenimas be šeimos: laisvės – daugiau, o prasmės?

Šeima – visuomenės ląstelė. Ši frazė mums įkalta į galvas nuo jaunų dienų. Tačiau kodėl dalis visuomenės narių taip ir nugyvena savo amžių be tos „ląstelės“? Gerai, jeigu jie ir taip jaučiasi laimingi. O jeigu ne?

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Princas, kurio nesulaukė

Turbūt kiekvienas pažįsta kokią nors kuklią moterį, kuriai jau tiek metų, kad net šokiai „kam per trisdešimt“ yra gerokai praeityje, tačiau vis dar vienišą. Pavadinkime ją Elvyra. Nors į tuos šokius Elvyra ir nevaikščiojo. Laukė, kol ją susiras. Na, jei ne princas ant balto žirgo, bent jau koks vyriškis su žiguliuku. Deja, nesulaukė. Elvyros tėvai, tarsi numatydami galimą dukros senmergystę, jai baigus aukštąją mokyklą, iš karto stengėsi užimti praktiškesniais dalykais. „Dukrele, – mokė ją tėvas, – na, kurgi tu parsivesi vyrą? Buto juk neturi. Stok į eilę kooperatiniam.“ Ir Elvyra stojo į tą eilę. Sulaukė. Įsigijo butą. Tuomet atėjo eilė jo remontui. Paskui reikėjo įsigyti baldus. Vėl eilės, talonai, paskyros. Elvyra, jau savo iniciatyva, net įsirengė „tikrą“ miegamąjį – su plačia dvigule lova. O vėliau vis bėgantys metai, gyvenimo rutina, rūpinimasis nusenusiais tėvais padarė savo – tas vyras taip ir neatsirado.

Elvyra savo vienatvę priima ramiai, be jokio nusivylimo. „Yra, kaip yra, – trukteli pečiais gražiai nužilusi šatenė. – Vadinasi, ir senatvės sulauksiu viena.“ O kaip ji nugyveno pastaruosius 25 metus – laimingai ar nelabai, – tebūnie šios moters paslaptis...

Statistika apie vyrus ir moteris

Apie antrosios pusės paieškas ir apie tai, kodėl kai kurie žmonės taip ir lieka vieniši, pakalbėsime truputį vėliau, o dabar – šiek tiek statistikos.

Remiantis statistikos duomenimis, tik labai jaunų vyrų būna daugiau už moteris. Vėliau įvairiausi nelaimingi atsitikimai, alkoholis, rūkymas, nesveikas gyvenimo būdas ir t. t. gerokai praretina vyrų gretas. Taigi skaitykite ir skaičiuokite: Lietuvoje šiuo metu gyvena 260 tūkst. vyrų ir 249 tūkst. moterų, priskiriamų 20–29 metų amžiaus grupei, 229 tūkst. vyrų ir 232 tūkst. moterų, sulaukusių 30–39 metų amžiaus, 247 tūkst. vyrų ir 267 tūkst. moterų, priklausančių 40–49 metų amžiaus grupei, 188 tūkst. vyrų ir net 229 tūkst. moterų, kuriems yra 50–59 metų. Taigi brandžiausioje amžiaus tarpsnių grupėje (kai moterys gali gimdyti, o vyrai – tapti tėvai) – 30–50 metų – moterų yra 23 tūkst. daugiau.

Neužmirškime pridurti ir emigracijos statistikos: juk išvyksta (bent jau iki pastarojo meto, kai imta emigruoti su šeimomis) daugiau vyrų, taip dar labiau didindami atotrūkį tarp subrendusių vyrų ir moterų skaičiaus pusiausvyros. O, kaip skelbia viena iš aritmetikos aksiomų, dėmenis sukeitus vietomis, suma nepasikeičia. Tad kad ir kiek būtų mūsų visuomenėje skyrybų ir naujų vedybų, dėl to daugiau vyrų neatsiranda. Nesumažėja ir vienišų ar vienų auginančių vaikus moterų.

Kodėl moterys lieka vienišos?

Dažniausia pačių moterų įvardijama priežastis – „nesutikau savojo“. O tekėti už bet ko ar gimdyti taip ir nesutikusios „savojo“ ryžtasi tik tos moterys, kurios tikrai bijo vienatvės.

Kitos savo gyvenimą modeliuoja pagal tėvų pavyzdį. Jei tėvas su motina gyveno kaip šuo su kate, ne viena moteris svarsto, kodėl turėtų lygiai taip pat kentėti, kaip kentėjo mama... Jei tėvai vėlai kūrė šeimą – neretai ir dukros elgiasi lygiai taip pat.

Dar kitoms koją ima kišti profesiniai dalykai: kai visa siela atsiduodama mėgstamam darbui, šeimai tiesiog nelieka laiko. Arba pernelyg aukštas savęs vertinimas, kai moterys dairosi tik „sau lygaus“ – pagal išsilavinimą, finansinę padėtį ir t. t. – vyro. O tai jau tampa savotiška loterija: jeigu nelaimėjai, telieka vienatvė.

Pasitaiko ir grynai vaižgantiškų situacijų. Pamenate šio mūsų klasiko knygą „Dėdės ir dėdienės“? Štai citata iš jos: „Dievas juos (Severiutę ir Rapoliuką – red. past.) buvo besuvedąs į vienetą, tik gyvenimas išskyrė.“ Tad kiek yra moterų, kurios ir mylėjo, ir jau gyveno kartu, ir net susilaukė vaikų, o vėliau atsitiko taip, kad mylėti vyrai jas paliko. Arba jos juos. Dėl pačių įvairiausių priežasčių.

Kitos moterys nesugeba sukurti šeimos dėl psichologinių savybių. Jos nepasitiki savimi, viskuo abejoja, jaučiasi nevertos galimo naujo partnerio. Joms viskas atrodo sudėtinga. Šiuo atveju puikiai tinka žinomo psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko kažkada pasakyta frazė: „Jūs, lietuviai, į viską pernelyg rimtai žiūrite.“ Ką čia daugiau pridursi...

Yra dar viena, gana reta, vienišų moterų grupė. Tai tokios moterys, kurios neturi motiniško instinkto: jos neturi ir nenori turėti vaikų. Pasirodo, nedaug teatsiranda vyrų, kurie sutinka su tokių moterų iškelta bendro gyvenimo sąlyga: kartu, tačiau jokių vaikų. Net ir tie, kurie tam ryžtasi, vėliau neretai būna nuviliojami situaciją greitai įvertinusių konkurenčių, besilaikančių kitokių pažiūrų.

Vienišos moterys gali pažerti ne vieną argumentą, kad gyventi vienai yra visai neblogai. Aišku, priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Jei gyvenimo palydovas – despotas ar nemylimas žmogus, už kurio ištekėta tik todėl, kad „visos taip daro“, tam prieštarauti tikrai sunku. Tačiau, kaip taikliai pastebėjo viena kalbinta vėlai ištekėjusi moteris, gyvenant vienai, laisvės – gal ir daugiau, bet prasmingiau gyventi su vyru. Beje, čia galima prisiminti vieno klasiko žodžius: „Vyrai be moterų kvailėja, o moterys be vyrų vysta.“

Šių dienų mada – gyvenimas be įsipareigojimų

Dabartiniai laikai – tai ne anie rūstieji sovietiniai, kai buvo smerkiamas bet koks „moralinis palaidumas“, kai bet kokie atsitiktiniai ir, abiejų partnerių nelaimei, iškilę į viešumą santykiai buvo griežtai svarstomi darbo kolektyvuose, o štai vienišos motinos kažkodėl remiamos ir visaip palaikomos. Mat tuometei imperijai labai trūko naujos darbo jėgos, t. y. žmonių.

Ir šiais laikais kai kurių žmonių santykius reguliuoja tas pats paklausos ir pasiūlos principas, tačiau dabar jis įgijo kitą išraiškos formą. „Pagyvenam kartu?“ – „Pagyvenam...“ – tokia situacija šiais laikais tikrai nėra retenybė. Ir niekas už tai, kaip būdavo anais, sovietiniais, laikais, nebesmerkia. Ir kiek yra tokių porų, kurios gyvena tarsi šia diena? Nemažai. „Dabar mums gerai, o kas bus rytoj – nesukime galvų...“ Atrodytų, tokia filosofija vadovaujasi abi pusės. Kartais taip būna iš tiesų: du jauni žmonės yra užsiėmę savo reikalais, jiems reikia dar daug ką gyvenime pasiekti, tad veiklos nestinga. Jiems gera drauge, o pagalvoti apie ateitį dar bus laiko – juk abu dar jauni. Minėtąja nuostata tikrai vadovaujasi ir ganėtinai daug jau brandesnio amžiaus vyrų: „Šiandien man gerai čia, tad čia ir esu, o kuo mažiau atsakomybės, tuo geriau. Jei rytoj bus blogai, susirasiu kitą. Gyvenimas ilgas, moterų pakaks.“

Tačiau moterys nulipdytos iš kitokio molio. Daugelis jų, kai nerūpestinga jaunystė ima tolti, prieš užmigdamos tylutėliai vis perkrato esamą situaciją: „Ar mes būsime kartu „amžinai“, ar vis dėlto išsiskirsime?“ Tuomet tokios poros gyvenimą, ko gero, galima apibūdinti kaip bėgimą nuo vienatvės žaidžiant šeimą.

O ką mano vyrai?

Visuomenėje kažkodėl dažniau kalbama apie vienišas moteris. Ir mes savo pasvarstymus pradėjome būtent nuo jų. Tačiau juk yra ir vienišų vyrų. Tiesa, jų gerokai mažiau nei vienišųjų likimo draugių. Prisiminus jau minėtą statistiką, tai, kad kuo vėlesnis amžius, tuo vyrų, deja, lieka mažiau, yra savaime suprantama. Prieš aritmetiką nepapūsi: vyresnio amžiaus vyrų yra mažiau nei moterų, ir visoms jų neužteks...

Tačiau ką galvoja vieniši vyrai? Tie, kurie nevedė iki trisdešimties ar truputį daugiau (vedusių tokio amžiaus vyrų būna dauguma), ima daugiau mąstyti apie gyvenimo teikiamus malonumus nei apie įsipareigojimus. Ypač jei sekasi verslas ar sėkmingai kylama karjeros laiptais. Tokie vyrai dirba po 12 valandų per dieną. Lekia į darbą ir savaitgaliais arba darbo reikalus savaitgalį sprendžia namuose. Kur jau tokiems santuoka su visais „trukdžiais“ jų didžiai svarbiam darbui. Jų orbitoje pasitaikiusios merginos ar moterys yra priverstos taikytis prie tokio darboholizmo. Dažniausiai tokiu atveju susikuria pora, kuri vegetuoja pagal jau minėtą modelį: „Šiandien mums gerai, o rytoj – kaip Dievas duos.“ Jeigu partnerė ima spausti savo porininką, šis pradeda mykti ir muistytis. Problema gali būti išsprendžiama dvejopai: arba moteris nutyla ir sutinka su partnerio nuostatomis, arba partneris išeina. O žinant laisvų (ir dar šio to pasiekusių gyvenime) vyrų stygių, galima drąsiai spėti, kad toks ilgai negyvens vienas. Netrukus susikurs nauja pora, tik ar ilgam?

Apie mamytukus, t. y. pas mamą gyvenančius ir dažniausiai jai ant sprando sėdinčius suaugusius vyrus, geriau nė nerašyti. Deja, kai kurie vyrai nesubręsta visą gyvenimą. O jei dar turi mamą, kuri vienturčio (dažniausiai) sūnelio nenori paleisti iš savo akiračio, toks vyras nesusiranda net partnerės gyventi kartu. Nors laikinai. Vienišų moterų tokie tipai beveik nevilioja...

Problema įvardyta. Ką daryti?

Taigi problema – tarsi ir aiški, tačiau nuo to nei vienišoms moterims, nei vienišiems vyrams, žinoma, jeigu jie vis dėlto norėtų turėti šeimą, nebus lengviau. Kol kas šia tema Lietuvoje mažai kalba ir visuomeninės organizacijos, ir Bažnyčia, ir politikai. Kitose valstybėse jau pereita prie kalbų ir tikimasi, kad kitas žingsnis bus konkretūs darbai. Aišku, vargu ar galima rimtai vertinti liūdnai pagarsėjusio Rusijos politiko Vladimiro Žirinovskio, kurį rimti analitikai vertina kaip Kremliaus juokdarį, neseniai pareikštą mintį apie daugpatystę. O susirūpinimą šiam politikui sukėlė tai, kad Rusijoje vienišos moterys jau tapo rimta problema: centrinės gubernijos išmiršta, o štai Kaukaze – tikras demografinis bumas. Žmonės iš šio regiono emigruoja į kitas Rusijos sritis, tačiau dėl to daugėja islamą išpažįstančių Rusijos gyventojų ir mažėja stačiatikių.

Mongolijoje – dar rimtesnė padėtis. Ten vyrų taip pat yra gerokai mažiau, o neištekėjusios moterys mieliau tampa vienišos motinos, nei atsiduoda vienatvei. Jų vaikais rūpinasi visa giminė. Šalies valdžia itin rimtai svarsto galimybę „importuoti“ bent kelias dešimtis tūkstančių vyrų iš kitų šalių.

Didėjantį gimstamumą „suvalgys“ emigracija?

Statistikos departamento duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 636,1 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus, t. y. kas penktas gyventojas buvo vaikas. Vaikų skaičius per 2009 m. sumažėjo 17,6 tūkst. (2,7 proc.), o nuo 2005 m. pradžios – 110,2 tūkst. (14,8 proc.). Mieste gyveno 408,2 tūkst. (64,2 proc.), kaime – 227,9 tūkst. (35,8 proc.) vaikų. Per pastaruosius penkerius metus vaikų skaičius mieste sumažėjo 14 proc., kaime – 16 proc. 2010 m. pradžioje buvo 325,9 tūkst. berniukų ir 310,2 tūkst. mergaičių. Palyginti su 2005 m., berniukų sumažėjo 56,3 tūkst., mergaičių – 53,9 tūkst. (maždaug po 15 proc.).

Tiesa, dėl pastaraisiais metais didėjančio gimstamumo pakito vaikų amžiaus struktūra. Vaikų iki 4 metų amžiaus dalis padidėjo nuo 16 proc. 2005 m. iki 21 proc. 2009-aisiais. Vien pernai gimė 36,7 tūkst. kūdikių, o tai – 1,6 tūkst. daugiau negu 2008-aisiais. Taigi dėl to gimusiųjų skaičius 1 000 gyventojų padidėjo nuo 8,9 (2005 m.) iki 11 (2009 m.).

Tačiau jeigu šeimų (o ne pavienių asmenų, kaip buvo iki šiol) emigracija įsibėgės, mūsų moterys gimdys ir augins vaikus kitų valstybių visuomenėms. Juk, to paties Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius 20 metų iš Lietuvos emigravo beveik 400 tūkst. žmonių. Tad ar vis didėjanti emigracija ir skeptiškas jaunų žmonių požiūris į šeimą nesunaikins mūsų tautos ateities?