Į lietuvių šeimas įsisuko skyrybų virusas

Jie gyveno ilgai ir laimingai. Greitai liks mažai porų, kurios džiaugsis tokia pasaką primenančia pabaiga. Psichologai teigia, kad pastaruoju metu šeimas krečia tikra skyrybų karštligė. Kas dėl to kaltas?

Psichologai pastebi, kad į asmeninius santykius krizė įsisuko anksčiau nei į ekonomiką.
Dar prieš keletą metų pas specialistus ėmė plūsti šeimos gyvenimu nepatenkinti žmonės. Vieni kitais skundžiasi tiek vyrai, tiek moterys.
Nesutarimų būdavo visais laikais, skyrybų irgi. Tačiau taip ryškiai šis reiškinys dar niekada nebuvo išsikerojęs.
- Ar tai – šių laikų bruožas? – paklausiau psichologėspsichoterapeutės Aušros Griškonytės, vienos iš Vyrų ir moterų santykių instituto įkūrėjų.
- Iš dalies – taip. Šiandien žmonės turi daugiau laisvės kalbėti apie tai, kas jiems nepatinka, jiems tapo lengviau nutraukti santykius.
Kita vertus, pažvelgę atgal, į praeitį, matome, kad partnerystė Lietuvoje daugybę šimtmečių buvo baltais siūlais sutvirtinta. Anksčiau niekas nekeldavo klausimo, tinka vyras ir moteris vienas kitam ar ne.
Santuokos buvo sudaromos dėl ekonominės naudos – tėvai įvertindavo, kuri partija naudingesnė, su kuo patogiau sujungti žemes, ir supiršdavo du žmones, kartais dorai net nemačiusius vienas kito.
- Tačiau poros gyveno ilgai ir laimingai.
- Ar laimingai – kitas klausimas, tačiau tikrai ilgai. Nes elgtis kitaip neleido tradicija – jeigu jau tave suvedė į porą, tai ir privalai gyventi.
Tai buvo tarsi vartai, kuriems po vedybų užsidarius neturi kitos išeities, kaip tik ieškoti būdų sutarti su savo antrąja puse.
Dabar žmonės turi daugiau laisvės, tačiau kartu ji sukelia ir daugiau problemų. Kai žinai, kad visos durys tau atviros, prasideda: gal pasirinkau ne tą partnerį? Gal labiau tiktų kitas?
- Bet daugelis mano, kad vyras ir moteris – dvi skirtingos obuolio pusės.
- Konsultuodama žmones pastebiu dažnai daromą klaidą: daugelis mano, esą užtenka paieškoti, ir surasi idealų partnerį.
Tai mitas, kaip ir tai, kad yra antroji obuolio pusė.
Klaidinga kitame žmoguje ieškoti dalykų, kurių tau reikia. Partneris neturėtų būti asmenybės skylių užkamšytojas, kuris suteiktų tai, ko bijau, vengiu, nemoku. Taip patenkama į priklausomybę – kai be kito negaliu, tačiau gyventi su juo trošku.
Kai viską, ko reikia būti laimingam, atrandi savyje, nereikia, kad kitas kompensuotų tai, ko tau trūksta, – atstotų tėvą ar motiną, užtikrintų puikų gyvenimą.
Jei moteriai vyras reikalingas tam, kad taptų jai tėvu, kurio ji neturėjo vaikystėje, o vyras ieško moters, kuri jam atstotų rūpestingą ir besąlygiškai mylinčią motiną, – gero iš tokio ryšio nelauk.
Kokias didžiausias klaidas daro vyrai ir moterys?
- Jie imasi vieni kitus gelbėti, kitaip tariant, siekia vienas kitą pakeisti.
Gelbėtojo vaidmenį paskatina tam tikra vidinė žmogaus didybė: aš galiu išgelbėti kitą.
Tokią gelbėtojo poziciją užėmusiam žmogui labai svarbu susirasti auką – ja visada tampa kokią nors ryškesnę silpnybę turintis žmogus – įklimpęs į alkoholį, nevaldantis savo nuotaikų, bejėgis socialiniu požiūriu.
Pavyzdžiui, šauni, veikli, protinga, energinga moteris gyvena su kaimo Jurgiu. Jis nežino, nei ko nori, nei kur link eina.
Visi stebisi – ką ši pora veikia kartu?
Iš tikrųjų ji gelbsti jį. Toks vyras, būdamas šalia stiprios moters, tarsi įgyja daugiau vertės.
- Aukos motyvai gal ir suprantami, o kodėl to reikia gelbėtojai?
- Iš tikrųjų ji gelbėja ir save, nes giliai viduje nejaučia, kad yra verta ryšio su sau lygiu vyru. Tad susiranda prastesnį, silpnesnį, o keldama jį iš dugno pati pasijunta vertingesnė.
- Kuo tai gali baigtis?
- Scenarijai yra keli: moteris vyrą gelbės visą gyvenimą, tačiau niekaip neišgelbės, nes jis pasirengęs likti beviltiškas iki pat galo.
Arba tuomet, kai moteris pastatys vyrą ant kojų, jis išeis, nes jam nebereikės gelbėtojos – suras sau lygią.
Vyrai irgi gelbėja moteris, tik kitaip – gelbėjimo priemone jiems tampa materialūs dalykai.
Pavyzdžiui, vyras siekia pastatyti namą, nupirkti gerą automobilį ar prabangią suknelę. Labai tinkama kandidatė – graži, bejėgiškumą demonstruojanti miela mergaitė. Moteris, provokuojanti globėjiškus, tėviškus jausmus.
Vyras ją lepina, ugdo, apdovanoja materialiais dalykais – jis tarsi gelbsti ją iš vargo, o ši vieną dieną tampa ragana. Ima galąsti į savo gelbėtoją nagus – kritikuoti jį ir jo pastangas arba pakyla ir išeina ieškoti kito, lygiaverčio sau.
Pati baisiausia pozicija – kai vyrai ir moterys į kitos lyties atstovą žiūri kaip į auką. Tarsi ir vieni, ir kiti yra nevisaverčiai, juos reikia keisti, gerinti, taisyti.
Tai galiausiai sukelia santykių griūtį. Pastaruoju metu vienas kito gelbėjimu užsiėmė itin daug žmonių, todėl dabar tiek daug nepatenkintų savo gyvenimu.
- Ar sunkmetis nepaskatino labiau branginti santykius, kabintis vienam į kitą?
- Sunkmetis atskleidė vieną neigiamą moterų savybę: dabar, kai vyrams pasidarė sunku, kai griūna jų svarbiausia vyriškumo raiškos forma – verslas, nyksta turtai, moterys juos palieka.
Išvaro juos pro duris, pasilikdamos visa tai, kas buvo kartu užgyventa – net alimentų neprašo, nes žino, kad vyras ir taip neturi pinigų. Atsiveria negražūs dalykai – kai neliko pinigų, vyras nereikalingas.
- Jeigu pripažįstame, kad vyras ir moteris sukūrė nelygiaverčius santykius, ar įmanoma juos išsaugoti?
- Tikiu, kad įmanoma, bet žmonės turi norėti tai daryti. Jie privalo suprasti, kad taip, kaip jie gyvena, yra abiem negerai.
Kitas dalykas – suvokti savo paties atsakomybę ir pripažinti, kad dėl to, jog mums negerai, ne kitas kaltas. Tai mes kažko nepadarėme.
Šiuos du dalykus įsisąmoninę vyras ir moteris gali sėkmingai keisti savo santykius. Didelės krizės labai dažnai tampa pačių geriausių dalykų pradžia.
- Ar įmanoma išgelbėti santykius savarankiškai?
- Manau, kad taip. Paprastai žmonės, kai jiems nutinka kas nors negera, ima ieškoti informacijos – kas ir kam nutiko, kaip tai išsprendė, kas juos konsultavo. Žmonės kalbasi su draugais, pažįstamais, galų gale ieško specialistų.
Tik reikia atminti, jog ryšio neįmanoma pakeisti per dieną ar dvi.
Dabar žmonės visko nori labai greitai. O santykiai taisosi labai iš lėto. Kaip ir sveikstant po sunkios ligos, reikia laiko, pastangų ir kantrybės.
- Esate viena Vyrų ir moterų santykių instituto kūrėjų. Kodėl jo prireikė?
- Mes ne tik siekiame aiškintis, kas atsitinka tarp vyro ir moters, kad jie ima vienas su kitu nesusikalbėti. Mūsų tikslas – parodyti, kad galima gyventi kitaip, padėti suvokti savo santykius su partneriais, tėvais, vaikais.
Bursime bendraminčius, visi kartu mokysimės atrasti savo lytinę tapatybę ir ją puoselėti.