Kas gi su mumis vyksta?

Kai aistros išblėsta

Dabartinei kartai kur kas sunkiau susigaudyti, kas vyksta, nei senesnėms: nebėra orientyrų. Ankstesnis šeimos modelis nebeegzistuoja, o naujas, su nauja tvarka ir įstatymais tik pradedamas kurti. Dabar kiti pasirinkimo kriterijai. Visi žino: nepasiseks – galima išsiskirti. ,,Širdies pasirinkimas” ties širdimi ir baigiasi, o santykių įprasminimas atidedamas ateičiai. Po dvejų trijų metų, kai aistros išblėsta, staiga atsiveria akys – imi blaiviai žiūrėti į žmogų, su kuriuo gyveni.

Ir staiga paaiškėja, jog tai visai ne tas žmogus, už kurio tekėjai, ar kurį vedei. Ar jis tau artimas? Ar tu nori su juo gyventi? Tokie štai klausimai ima kamuoti, kai verdi košę mažyliui, ar kai negali užmigti šalia savo antrosios pusės.

Kadais vyro ir moters pareigos šeimoje buvo ne tik griežtai paskirstytos, bet ir įtrauktos į vaiku auklėjimo sistemą. Todėl kiekvienas nuo mažumės žinojo, kaip ateityje kurs savo šeimą ir kas ką joje privalės daryti. Šiuolaikinė šeima panaši eksperimentinį lauką - kiekvienas bando atrasti ką nors naujo. Klaidos ir griūtys neišvengiamos, todėl ir skyrybos tampa įprastu reikalu. Tačiau, kokios įprastos bebūtų, jos vis tiek labai sunkios ir skaudžios.

Klaidingas partnerio pasirinkimas

Tai viena iš skyrybų priežasčių. Šią klaidą, daro žmonės, besituokiantys tokiame amžiuje, kai dar sunku įsivaizduoti, ko iš vyro ir žmonos reikalauja šeima. Kai kada išgelbėja intuicija, bet dažniausiai išrinktasis nepatenkina poreikių, ir antroji pusė jaučiasi nelaiminga. Jeigu tuokiasi žmonės, kurių gyvenimiškos vertybės labai skiriasi, gero nelauk. Beje, anksčiau tokia problema neiškildavo, nes moteris buvo auklėjama kaip vyro gyvenimo palydovė. Ji perimdavo vyro pasaulėžiūrą ir padėdavo įgyvendinti nusibrėžtus tikslus. Mūsų laikais moterys nebenori būti vyro gyvenimo palydovėmis - jos ieško patikimo palydovo sau. Būtent todėl pagrindinių gyvenimo vertybių atitikimo klausimas tampa svarbiausias. Neatitikimas pasireiškia ne tik tuo, kad vyras ar moteris ima jaustis gyvenąs su svetimu žmogumi: galų gale jį ar ją pradeda erzinti ir kaip kitas valgo, rengiasi, vaikšto etc. Įtampą sukelia netgi kėdės girgžtelėjimas. Išsaugoti tokią šeimą ne tik neįmanoma, bet ir neverta.

Emocinis sutuoktinių nebrandumas

Įsiplieskęs jausmas skubina tuoktis, tačiau po vestuvių prasideda pilka kasdienybė. Princesė nuotaka pasirodo besanti paprasta moteriškė. Tavo namuose ji elgiasi kaip... namuose, nenori taikstytis su tavo įpročiais, be to, jai vis tenka atleisti, nors ji nuolat tave skaudina. Štai tuomet ima dygti ,,suaugusiųjų” klausimai: o kam visa tai? Ką daryti? Ar jis (ji) tau reikalinga? Ką tu pasiryžęs aukoti už galimybę būti kartu? Ar apskritai pasiryžęs? Daugumai nuobodu atsakinėti į tokius klausimus, santuoka atrodo nepavykusi, o jei dar viliojamai dega naujos ,,tikrosios” meilės žiburiai...

Santykių krizė

Tai populiariausia skyrybų priežastis. Vienas iš sutuoktinių reikalauja to, ko kitas negali duoti. Pats ryškiausias pavyzdys - seksualiniai santykiai, greitai prarandantys romantizmą. Keista, tačiau tokiose situacijose skyrybų iniciatorėmis dažniau būna moterys. Vyrai retai kada skiriasi dėl naujų pojūčių sekso srityje. Seksas ir šeima vyrui - visiškai skirtingi dalykai, be to, jis genetiškai turi sukaupęs patirtį atskirti meilę nuo įsimylėjimo. Paprastai vyrai linkę skirtis tuomet, kai iš jų ilgą laiką reikalaujama to, kas ne jų jėgoms. Nesvarbu, ko būtent taip trokšta žmona - emocinio palaikymo, materialinės gerovės ar seksualinio patrauklumo. Daugumai vyrų nuolat skatinamas bejėgiškumo jausmas yra nepakeliamas. Be to nė viena moteris negali pasiekt, visiško savo emocinių poreikių patenkinimo, ir joks vyras šito nepakeis. Įsivaizduokite vyrą, kuris nuolat kaltinamas nesuprantąs žmonos, nesirūpinąs šeima, negalvojąs apie ateitį, nebendraująs su dukra, neauklėjąs sūnaus...

Beje, kaltinti gali ne tik žodžiai, bet ir sielvartingos minos arba žavėjimasis draugių vyrais. Jausdamasis bejėgis, vyras išeina, - dažnai pas kitą moterį, kurią jis tenkina. Paprastai vyras išeina ne pas tą, kuri jam reikalinga, o iš tos, kuriai jis nebereikalingas.

Kartais, saugodami santykius, per ilgą laiką sutuoktiniai sukaupia didžiulį nuoskaudų bagažą. Anksčiau ar vėliau ši našta tampa nebepakeliama. Vienas kuris neiškenčia nesurikęs : ,, po galais! ” , trenkia durimis, ir jau už durų išlieja viską, kas kankino ir erzino per tuos metus. Tokiu atveju skyrybos gali tapti ir finalu ir eiliniu santykių etapu. “Išsibėgioję” partneriai perkainos daugybę dalykų, lygins naujus žmones ir įvykius su tais, kuriuos jau patyrė. Gali būti, kad ir vėl susieis, supratę savo buvimo kartu reikšmę, ir jų bendravimas taps brandesnis. Tačiau jei, sugrįžę į buvusį gyvenimo ritmą, nesugebės sukurti kitos santykių formos, didelė rizika, jog po kurio laiko krizė pasikartos.

O vaikai?..

Ar verta dėl vaikų bet kokia kaina saugoti šeimą? Viskas priklauso nuo to, kas atsitiko dviejų žmonių santykiams. Beje. suaugusieji gali ir nesuvokti jų vertės, ir tuomet greitai sugriauna šeimą, priešinasi jėgoms, norinčioms ją išsaugoti.

Kitas variantas - kai tėvai supranta, kad jiems geriau išsiskirti, bet stengiasi žūtbūt vaidinti šeimą, kad ,,netraumuotų vaikų”. Kitaip tariant, namus paverčia teatru. Žiūrovais tampa vaikai. Toks elgesio modelis ypač negatyvus ir suaugusiųjų ir vaikų atžvilgiu.

Vaikai visada žino, kas vyksta namuose. Jų neįmanoma apgauti. Įtampa, kylanti tarp dviejų vienas kitam nereikalingų žmonių, vis didėja. Maža to, tokiu būdu atsakomybė už šeimos išsaugojimą tartum perkeliama vaikams. Aišku, tėvai šito nesako ir netgi taip negalvoja, bet vaikai tą jaučia. Tokia našta ne jų pečiams. Blogiausia, kad jie iš paskutiniųjų stengsis ją tempti, nes nori, kad mama ir tėtis būtų kartu. Kai tėvai galų gale nustos vaidinę, vaikai jausis kalti.

Kaip ištverti?

Netgi tuomet, kai sprendimas skirtis atrodo vienintelis teisingas, skaudūs išgyvenimai neišvengiami. Kurį laiką jums reikės artimų žmonių paramos. Stenkitės neatstumti tų, kurie nori jumis rūpintis, pradžiuginti, nuraminti. Jūsų sielvartas nėra silpnumo požymis - tai visiškai normalūs žmogaus, patyrusio praradimą išgyvenimai. Kaip ten bebūtų, jūs išsiskyrėte su žmogumi, kuris jums kažką reiškė. Atsisveikinate su savo gyvenimo dalimi, kurioje liko paaukotos jėgos, laikas, svajonės. Prieš kolegas galite apsimesti. kad nieko tokio neįvyko, tačiau sau prisipažinkite, kad šis gyvenimo periodas bus sunkus ir jūs turite pasirūpinti savimi.

Šiuo laikotarpiu gali užsimegzti naujos pažintys: ir draugiškos, ir intymios. Neatsisakykite nei tų, nei kitų, bet labai jomis nepasikliaukite. Su naujais draugais, galimas daiktas, jus suartino nelaimė, ir jums bus lengviau išgyventi krizę, palaikant vienas kitą. Bet atminkite, kad ne visuomet ,,likimo broliai” apsikeitę telefono numeriais, skambina vieni kitiems paskui, kai viskas stoja į savo vėžes.

Nauji meilužiai gali atgaivinti sušlubavusią savigarbą, tik kažin ar dabar laikas prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus. Ne todėl, kad nesugebėtumėte, o todėl, kad jums reikia laiko atsigauti. Jūs - sužeistas žmogus, jums reikia sielos gydytojo. Galbūt nauji santykiai bus tvirti, tačiau neskubėkite atstumti, jei to neatsitiks. Todėl, kad dar ilgai iš inercijos bandysite atkurti buvusios santuokos modelį ir stengsitės ką nors pataisyti. O tai ne pati geriausia pradžia naujai šeimai.

Tie, kurie patyrė praradimą, susidūrė su savo ar kito nepastovumu, gali suabejoti žmogaus ištikimybe ir meile apskritai. Juk tai, kas atrodė nepajudinama (gal taip ir buvo), ėmė ir sugriuvo. Jūs visada atsiminsite ta skausmą, kurį teko išgyvent arba suteikti kitam. Giliai širdy jūs galite nuspręsti, kad verčiau visai neturėti artimo žmogaus negu patirti išsiskyrimo skausmą.

Suvokus, kad meilė, kokia ji bebūtu stipri, nesitęsia amžinai ir negali išgelbėti nei nuo senatvės, nei nuo ligų, yra polinkis atsisakyti jos visiškai ("viskas arba nieko").

Kaltės jausmas

Kaltės jausmas dažnai persekioja abu išsiskyrusius žmones. Pamestieji ieško savo klaidų ir trūkumų, pametusieji kankinasi, kad privertė kentėti kitą. Abu jaučia kaltę prieš vaikus.

Kas ginčytųsi, kad vaikams geriau augti draugiškoje ir laimingoje šeimoje? Tačiau, deja, suaugusieji irgi klysta. Juo labiau, kad gyvenimas susideda ne tik iš džiaugsmo, bet ir iš praradimų. Jeigu jūsų vaikams teko susidurti su šiomis nerašytomis tiesomis, pasistenkite jiems padėti išgyventi išsiskyrimą su mylimu žmogumi, išsaugant pasitikėjimą juo, kitais suaugusiaisiais ir visu pasauliu.

Jeigu jums nepavyksta suteikti vaikui jam taip būtiną paramą, (nes patys esate jos reikalingi), į pagalba galėtų atskubėti močiutė, artima draugė. Svarbiausia - nedarykite iš vaiko sąjungininko kovoje su vyru (žmona). Kartais nuo to sunku susilaikyti, ir vis dėlto atminkite: kas beatsitiktų tėvų santykiams, vaikas turi būti, tikras, jog abu kaip ir anksčiau jį myli. Nei mama, nei tėtis netapo blogesni dėl to, kad išsiskyrė.