Kovos šeimyniniame fronte: suaugusiųjų ambicijos – žala vaikams

Motinos ir vaiko artumas – pats natūraliausias pasaulyje. Tačiau juos suartinanti ir vienijanti jėga būna ne tik meilė. Kartais sąjunga sudaroma, kad būtų pasipriešinta kam nors trečiam. Kaip tai gali atsigręžti prieš pačius „sąmokslininkus“?

Mama ir vaikas prieš tėtį

Yra skyrybų, antrų ar trečių vedybų, vaikų, negyvenančių su tėvais, statistika. Tačiau kiek yra nelaimingų moterų asmeniniame gyvenime ir turinčių pretenzijų savo nuolatiniam partneriui – tokios statistikos, žinoma, nėra. Tuo tarpu visais šiais atvejais įsižeidimas dėl vyro elgesio gali būti toks stiprus, kad vaikui net pasakoma, jog jo tėtis – blogas. Arba bent jau užsimenama apie tai. Visai nebūtina, kad tėvas iš tikrųjų paliktų šeimą, nepadėtų materialiai, nesidomėtų sūnaus ar dukters gyvenimu. Svarbiausia, ko reikia mamai, kad pradėtų „draugauti“ su vaiku prieš tėtį – jos asmeninis nusiteikimas. Kartais net psichologai nesusigaudo, kur slypi tokio elgesio priežastis. „Kai pasakiau, kad laukiuosi, jis neapsidžiaugė ir net pasiūlė palaukti. Vadinasi, jis manęs nemylėjo, ir aš jam nebuvau reikalinga. Dabar, žinoma, viskas gerai, tačiau aš žinau, kad juo pasitikėti negalima“. Būna dar painesnių – net ir be vaiko dalyvavimo – paaiškinimų („vyras buvo neištikimas, ir dabar aš neleisiu jam bendrauti su vaikais“). Svarbiausiu tikslu beveik visada būna kerštas (išskyrus tuos atvejus, kai tėvo elgesys būna potencialiai pavojingas, arba jeigu moteris tiesiog nemyli vyro), pagrindinis būdas to siekti – jausmų demonstravimas ir atitinkama informacija. Pasiekti savo tikslą moteriai būna labai lengva: vaikai pasiduoda įtakai ir linkę tikėti artimaisiais. Kaip tai atsigręžia? Pirmiausia, santykių pablogėjimu tarp pačių artimiausių žmonių. Niekas nesulaukia jaukumo: namuose, sakant tiesiai šviesiai, nelinksma. Antra, vaikui neįdiegiamas adekvatus supratimas apie vyro vaidmenį šeimoje, o tai gali atsiliepti jo gyvenimui ateityje. Berniukams gali atsirasti kaltės jausmas prieš moteris, mergaitėms – negatyvus nusiteikimas stipriosios lyties atstovams. Trečia, ateityje, kai vaikai užaugs, jie gali būti visai kitokios nuomonės nei mama ir būtent ją laikyti kalta, kad santykiai su tėvu nesusiklostė. O juk santykiai visada daro įtaką vaiko savęs vertinimui. Tėvas – tai socialinė apsauga, pasitikėjimas, jėga. Jo meilė pakelia vaiko reitingą bendraamžių akyse. Nejaugi jūsų nuoskaudos vertos tiek, kad visa tai atimtumėte iš mažylio? Išsiaiškinkite savo jausmus ir, jeigu jau nebegalite žiūrėti į partnerį kaip į mylimą vyrą, leiskite bent vaikams matyti jame gerą tėvą. Nesugriaukite jų tikėjimo, kad tėtis yra pats geriausias. Vaikiškas tikėjimas svarbesnis, nei jūsų noras nubausti sutuoktinį.

Mama ir vaikas prieš močiutę

Ką tokio gali padaryti močiutė, kad mama prieš ją nuteiktų vaiką? Ogi, ką tik nori: įkyrėti patarimais, pastabomis, kritikuoti vaikui girdint. Kova su močiutėmis, pasitelkus jų anūkus, būna labai veiksminga. Kadangi mama turi teisę nuspręsti, pavyzdžiui, leisti vaiką savaitgaliui pasisvečiuoti pas močiutę ar neleisti. Mama teisiai šviesiai nieko blogo nesako, tačiau ypatingu būdu komentuoja močiutės poelgius. ,,Ji juk žino, kad tau negalima ledų, bet vis tiek nupirko. Nori, kad tu susirgtum?“, „Žinoma, važiuok pas senelę, greitai jos mylimas anūkėlis pas ją atvažiuos, ir tuomet ji jau nebekvies tavęs svečiuotis“. Mamos labai stengiasi likti padorios ir visgi įgelti senelei arba pasėti abejonę vaiko širdyje. O pasiekia tik viena: vaikas pradeda nebesiorientuoti ir išvis nebesuprasti, kas vyksta. Kovoti su močiute jam labai sunku, juk dažniausiai iš jos susilaukia tik gero, o įsiskverbti į suaugusiųjų santykių prasmę ne jo jėgoms. Širdies gilumoje vaikui gaila ir mamos, ir močiutės. Kad išvengtų konfliktų, jis pradeda meluoti. Žino, ką mama nori girdėti apie močiutę, būtent tai jai ir sako. O močiutei – apie mamą. Tai vadinama dviveidiškumu, ir štai taip, dėl nepaliaujamo artimų žmonių tarpusavio priešiškumo, jis ir įsišaknija vaiko sieloje. Be to, vaikams tokioje situacijoje gali išsivystyti neįsisąmonintas nerimas.

Blogas miegas, įvairios baimės, pusiausvyros neturėjimas, dažnos ligos – taip vaikus veikia artimųjų nesantaika. Tad su močiutėmis geriau nekariauti. Aiškintis tarp savęs santykius galima, tačiau vaikui jūsų ar vyro mama turi būti tik močiutė. Mylinti ir rūpestinga. Tik taip apie ją ir kalbėkite, mokykite gražiai su ja bendrauti. Tai duos gerų rezultatų ir dabar (močiutė įvertins!), ir ateityje. Juk vaikas taip elgiasi su savo pagyvenusiais tėvais, kaip jie patys kažkada elgėsi su savo mamomis ir tėčiais.

Mama ir vaikas prieš kitą vaiką

Kaip atsiranda nemylimų vaikų? Įvairiai. Pavyzdžiui, vaikas gimsta pernelyg jaunai mamai, kuri jo nenorėjo, arba nuo žmogaus, kurio ji nemylėjo. O po to naujoje šeimoje gimsta išties lauktas mažylis. Požiūris į vaikus smarkiai skiriasi. Būna, kad vienam kuriam vaikui teikiama pirmenybė vien todėl, kad jis išoriškai panašus į kokį nors šeimos narį. Tokį požiūrį į savo atžalą sunku prisipažinti net sau pačiam. O štai vaikai skirtumą būtinai pajus. Ir numylėtinis, ir tas, kuris jaučiasi atstumtasis, elgsis atitinkamai. Vienas, priimdamas tėvų meilę kaip privalomą dalyką, ir iš brolio (sesers) lauks to paties. Nesulaukęs kreipsis į mamą, kad ji skriaudėją nubaustų. Tas, kuris palankumo susilauks mažiau, visą gyvenimą jaus nuoskaudą ir mėgins įrodyti, kad jį irgi galima mylėti. Nemylimų vaikų likimas ateityje gali labai laimingai susiklostyti (jie nuo mažų dienų veržiasi į sėkmę, siekia išsilavinimo, moka branginti jausmus), tačiau santykiai su numylėtiniu broliu ar seserimi nebus geri, nuoširdūs, šilti. Tarp jų taip ir išliks konkurencija. O tas vaikas, kuriam buvo negailėta širdies šilumos, gali ateityje ir nelabai nudžiuginti. Dar mokykloje tokiems vaikams formuojasi žvaigždės kompleksas. „Jūs turite mane mylėti jau vien todėl, kad aš esu, aš pats geriausias,“ – su tokiais lūkesčiais jie ateina į kiekvieną kolektyvą. Žinoma, ne visada sulaukia to, ko trokšta (besąlygiškai mylimų vaikų reiklumas sau dažniausiai būna nedidelis, ypatingų siekių ir pasiekimų nėra), ir tuomet kyla rimtų asmenybės problemų. Dažnai tokių vaikų charakteryje išryškėja nesusivaldymas, melagingumas, pagyrūniškumas, demonstratyvumas. Kad pasiektų savo (juk yra įsitikinę, kad būti mylimi tiesiog privalo), jie gali meilikauti arba tapti žiaurūs. Santykiai su žmonėmis dažnai nesiklosto: vienintelis žmogus, kuris juos myli – vis ta pati mama. Ir tik laikui bėgant ji ima suprasti, kad kažką padarė ne taip. Žodžiu, reikia pripažinti: meilė vaikui neturi būti hipertrofuota. Kad ir kokios stiprios būtų emocijos, kartkartėmis reikia kritiškai pažvelgti į save kaip į mamą ir į savo šeimą – tarsi iš šalies. Kaip jaučiasi visi vaikai? Ką padarėte, kad nė vienas iš jų nepasijustų nuskriaustas? Pernelyg daug apie tai galvoti neverta (teisingo paskirstymo šiuo klausimu vis tiek negali būti). Tiesiog kartais sukeiskite numylėtinius vietomis.

Mama ir vaikas prieš visą pasaulį

Tai sena istorija. Mama ir iki vaikelio gimimo žinojo, kad pasaulis neteisingai surėdytas ir nieko gero iš aplinkinių negali tikėtis. Galbūt tokį supratimą ji paveldėjo, o galbūt gyvenime išties buvo ištisa nesėkmių virtinė. Todėl tokios mamos dažnai vaiką ir gimdo norėdamos turėti ką nors, kas bus šalia ir tikrai ims mylėti. Neretai po to santykiai su pasauliu „susistyguoja“ – vaikai įneša pozityvumo. Tačiau būna ir kitaip. Pernelyg didelis neurotinis mamos nerimas neleidžia jai atsipalaiduoti. Anksčiau ji baiminosi tik dėl savęs, o dabar suprato, kad ir vaikui nuolat kažkas gresia. Nemalonumai ir nesėkmės gali tykoti kiekviename žingsnyje, žmonių, linkinčių pikta, galima sutikti ir šen, ir ten, niekuo, išskyrus pačiu savimi, negalima pasikliauti. Kai mamos galvoje įsitvirtina panašios mintys, ji ir vaikui perduoda tokį patį nusiteikimą per elgesį (vengdama bendravimo, naujų pažinčių) ir tiesioginius patarimus („Neduok mergaitėms savo žaisliukų, jos tau niekad nieko neduos“). Sielos gilumoje mama galvoja, kad elgiasi išmintingai, juk ji pasakoja apie gyvenimą visą teisybę, apsaugo nuo problemų. Kam nusiteikti kažkam geram, jei po to teks vis tiek nusivilti? Iš tikrųjų dėl tokio priešiško požiūrio vaikas labai daug praranda. Pernelyg realistinis požiūris trukdo vystytis, nubrėžia ribas. Norėdamas kažko siekti, žmogus turi mokėti svajoti, o ne vien apsiriboti tikrove. Norint jausti gyvenimo džiaugsmą, reikia tikėti, kad ateityje viskas bus gerai. Norint būti laimingam, reikia turėti ir dalelę niekuo nepagrįsto optimizmo. Norint mokytis, reikia pamiršti klaidas. Esant normalioms sąlygoms, vaikams būtent tai ir būdinga: gamta pasirūpino, kad jiems būtų suteiktas ištvermingumas. Tačiau suaugę gali viską sugadinti. Vaikui gali susiformuoti nesėkmių vengimo strategija, nenoras pirmauti ir bendra pesimistinė nuostata. Jis jau nuo mokyklos žino, kad reikia atsisakyti svajonių ir pasielgti taip, kaip paprasčiau ir patogiau. Tačiau pasekmės būna tokios, kad vėliau taip išauklėtas žmogus dirba nemylimą darbą, kuria santykius su tais, kurie jo nemyli, ir dar būna įsitikinęs, kad tai ir yra tikrasis gyvenimas. Ne, šito negalima leisti! Jūs tiesiog privalote papasakoti vaikui, kad pasaulis nuostabus, kad jo laukia įdomūs susitikimai, reikalai, įvykiai ir tikri stebuklai, kurių visada sulaukia tie, kurie jais tiki, o nesėkmės tėra trumpalaikės. Panaši nuostata nesutrukdys vaikui būti atsargiam ir apdairiam. Tačiau suteiks didelį pasitikėjimo savimi, gyvybinių jėgų užtaisą. Todėl draugaukite su pasauliu, jus supančiais žmonėmis. Parodykite pavyzdį santykių, grįstų pasitikėjimu, meile ir tarpusavio supratimu.