Laikas pagalvoti apie save

Jūs ideali mama, puiki žmona, gera darbuotoja… Viską ir visada darote, galvodama apie kitus. Jie patenkinti. O jūs? Atsakytumėte ,,taip“, tačiau jeigu gerai pagalvotumėte…

Virtuvėje reikia išplauti grindis, po to laukia skalbimas. Dukrytė paprašė nupirkti dovaną jos bendraklasės gimtadieniui. Kažkodėl pažadėjote viršininkui paruošti ataskaitą savaitę anksčiau, todėl dabar teks vakarais dirbti namuose. Vyrui ištrūko marškinių saga… O dar reikia paskambinti mamai: jei bent vieną dieną su ja pamirštate pasikalbėti, ji įsižeidžia…

Darbų kaip iš gausybės rago! Jūsų diena prasideda tada, kai namiškiai dar nė neatsibudę, o baigiasi, kai jie visi jau saldžiai miega. Kaip surasti laiko sau? Pakirpti ataugusius plaukus reikėjo jau prieš mėnesį. Ir ką gi? Nėra kada. Susitikimas su drauge? Puiku, tačiau tuomet paroje turėtų būti 48 valandos. Paskaityti knygą, pasižiūrėti filmą, patinginiauti savo malonumui – tai ne jums, nes visada esate užsiėmusi. Kuo? Kitais žmonėmis. Rūpinatės visais aplink, o save pamirštate.

Nuostabos toks elgesys nesukelia. Dauguma iš mūsų trokštame būti idealios mamos, žmonos, dukros… Mes puolame nuo vieno darbo prie kito, įsitikusios, kad nuo to priklauso mūsų šeimos ar visuomenės gerovė, tvarkome reikalus, apie kurių reikšmę net nesusimąstome.

Atiduodate visas jėgas

Žinoma, aplinkiniai tiesiog dievina jus tokią, kokia esate. Pirmiausia todėl, kad jais rūpinatės, prisimenate tai, ką net jie patys pamiršta. Esate ideali kandidatė geriausios darbuotojos, motinos, žmonos ir dukters vaidmeniui! Tik labai gaila, kad už tai mokate labai didelę kainą. Viso to pasekmės – bemiegės naktys ir stresas, kai nebesugebate atlikti kokių nors darbų. Už savo ,,tobulumą“ jūs užmokate kaltės jausmu, depresija ir net sunkiais psichosomatiniais susirgimais.

Jeigu jums gerai pažįstama situacija, kai kažką darote dėl kitų, taip atsisakydama savo interesų ir planų, turėtumėte savęs paklausti paprasto klausimo: ,,Kieno tai gyvenimas?“

Svarbu suprasti, kad nė viena iš mūsų negimsta moterimi didvyre arba gamybos spartuole. Jokio genetiškai paveldimo polinkio tokiems dalykams nėra. Mūsų didvyriškumas aiškinamas auklėjimu – visuomenės sąmonėje egzistuoja susiformavęs konkretus idealios moters paveikslas.

Žmones, kurie jaučia dėl kitų pernelyg didelę atsakomybę, vienija konkretūs bendri bruožai. Jiems nepavyksta nubrėžti psichologines ribas ir trūksta savybių, kurias psichologai vadina ,,emocine užtvara“.

Moteris be ribų

Emocinė užtvara – tai vidinis barjeras, kuris padeda mums apsisaugoti nuo svetimų emocijų įtakos. Viršininkas praranda savitvardą, nes spaudžia terminai ir jis nori kuo greičiau gauti ataskaitas iš pavaldinių? ,,Na, ir tegul karščiuojasi“ – toks principas žmogaus, kuris moka pastatyti ,,emocinę užtvarą“. Vyras susikrimtęs, kad ištrūko saga ir jis negali apsivilkti savo mėgstamų marškinių? ,,Nieko nepadarysi, pasiims kitus, pasaulis neapsivers aukštyn kojomis. Aš šiuo metu ruošiuosi užsiimti visai kitais reikalais“, – galvoja laiminga ,,emocinės užtvaros“ savininkė. Žmogus, kuris moka susikurti tokią užtvarą, nesugeba ,,užsikrėsti“ viršininko susierzinimu, sutuoktinio nepasitenkinimu, svetimomis pretenzijomis ir liūdesiu.

Nuoširdžiai reaguoti į tai, ką jaučia aplinkiniai – vadinasi, patirti gyvenime dvigubai daugiau nerimo. Dažnai mes tiesiog be reikalo įtraukiami į svetimus rūpesčius: jie tampa tarsi ir mūsų asmeninėmis problemomis.

Užtvaros nebuvimą sąlygoja psichologinių ribų išnykimas, kurios nubrėžiamos tam, kad būtų galima atskirti, kur baigiasi ,,aš“, o kur prasideda ,,jis“, ,,ji“. Kai nėra ribų, kiekvienas žmogus gali tuo naudotis – ,,vaikštinėti su batais“ po mūsų teritoriją – ir būti įsitikinęs, kad tenkinsime jo reikalavimus.

Pavyzdžiui, jūsų teta skambina ir prašo, kad atvažiuotumėte pas ją per šventes. Jus pakęsti negalite šitos savo tetos. Nenorite pas ją važiuoti. Tačiau jaučiate telefono ragelyje įtampą, na ir… nenorite liūdinti giminaitės! Ribos nusitrynė, ir užuot pasakiusi, jog turite kitų planų, sutinkate. Šventes praleidžiate pas tetą, iš nuobodulio vos sienomis nelipate ir, žinoma, suprantate, kad tuščiai iššvaistėte savo laisvalaikį. Kitas pavyzdys: prašote pardavėjos parfumerijos parduotuvėje parodyti keletą indelių kremų. Darbuotoja atrodo pasipūtusi, ir jums pradeda vaidentis, kad piktnaudžiaujate jos paslaugumu (nors taip tikrai nėra). Norite pardavėjai kažkaip atsilyginti, atsiranda kaltės jausmas, ir nusiperkate tai, ko jums visai nereikėjo.

Uždaras ratas

Kodėl taip yra, kad mums trūksta emocinės apsaugos, kodėl nemokame nubrėžti ribų? Psichologų nuomone, šie bruožai charakterizuoja žmogų, išauklėtą tėvų, arba labai užsiėmusių savimi, arba pernelyg emocionalių.

Pirmieji labai save myli ir mažai tesidomi vaiko norais ir jausmais. Toks tėvas, pavyzdžiui, sako: ,,Mamai bus nemalonu, jeigu tu ten eisi“, ,,Rinkis teisininko specialybę, o jei tau nepatinka, nieko, pakentėsi“, ,,Turime tave, kad rūpintumeisi mumis“.

Antrieji gyvena savo pasaulėlyje, vaikas jiems antroje ar net trečioje vietoje. Kad atkreiptų tėvų dėmesį, mergaitė stengiasi būti mandagi ir atspėti jų mintis. Tik taip ji gali pelnyti pagyrimą ir meilę.

Tokio tipo tėvai formuoja vaiko sąmonėje netikrus principus: nelogiškus, nerealius, kenksmingus. Štai pavyzdys klaidingų gyvenimo nuostatų: ,,Aš atsakau už tai, kaip jaučiasi kiti“, ,,Iškelti savo poreikius aukščiau už kitų – tai egoizmas“, ,,Jeigu būsiu paklusni, žmonės mane pamils“, ,,Jeigu mylėsiu jį visa širdimi, jis atsakys tuo pačiu“.

Būtent tokie melagingi principai kalti dėl to, kad jaučiatės nelaiminga ir aukojatės dėl kitų, visiškai pamiršdama save. Laikas visa tai pakeisti!

Tikslo link

Būtina laužyti stereotipus. Reikia išmokti naudotis emocine užtvara ir nubrėžti ribas. Skamba racionaliai ir paprastai. Laikas kibti į darbą! Tačiau nusiteikite, kad tai nebus taip jau lengva… Jūs turite pakeisti savo mąstymą, o tai visuomet sudėtinga ir net skausminga.

Mokydamasi atsiriboti nuo kitų emocine užtvara, pamėginkite išsaugoti atstumą tarp savęs ir kitų žmonių. Palengvinti šią užduotį jums padės kūno kalba. Kažkas vėl reikalauja, kad darytumėte tai, ko jūs visai nenorite? Tokiu atveju užuot draugiškai nusišypsojusi, akylai pažvelkite žmogui į akis, su nuostaba kilstelėdama antakius. Sukryžiuokite rankas ant krūtinės – tai taip vadinama uždara kūno pozicija. Apsimeskite, kad valotės nuo rankovės nematomą dulkelę – tai irgi negatyvus signalas. Tokiu būdu sutrikdysite pašnekovą, o ne padrąsinsite jį siekti tikslo.

Nubrėžkite ribas

Laikas susigaudyti savo mintyse. Išanalizuokite savo pojūčius. Įsisąmoninkite, kad nenorite daryti tai, ko iš jūsų tikisi pašnekovas. Dabar reikia pasakyti ,,ne“. Be to, tokį ,,ne“, kokį psichologai vadina konstruktyviu. O būtent: ,,Teta, aš pas jus neatvažiuosiu, nes jau turiu kitų planų“. Nieko neaiškinkite ir neatsiprašinėkite. Jeigu pradėsite lementi: ,,Man labai gaila, aš iš tikrųjų norėčiau, bet…“ – pašnekovas pajus jūsų silpnumą ir pasieks savo tikslą. Nepykite ir nekelkite balso. Naudokite ,,užstrigusios plokštelės“ techniką: monotoniškai kartokite vieną ir tą patį. Net pati įkyriausia tetulė anksčiau ar vėliau atstos.

Ribas nužymėti reikia palaipsniui, nes tai padaryti išties yra nelengva. Jokiu būdu neleiskite, kad jus apniktų kaltės jausmas. Jūs gyvenate pirmiausia dėl savęs, o ne dėl kitų. Išmokite save gerbti!

Neverta nustatyti tokių griežtų ribų, kurių nepakeistumėte nė už ką pasaulyje. Įsivaizduokite: tetą ištiko infarktas ir jai reikia jūsų pagalbos, vyrui ištrūko sagos iš paskutinių marškinių ir jam teks eiti į darbą, apsisiautus chalatu… O jūs laikotės savo: nevažiuosite pas tetą ir net neketinate įsiūti sagų, nes turite kitų planų. Žinoma, kalbame ne apie tokius atvejus.

Ribos turi būti lanksčios. Tegul jos saugo, tačiau turi būti galimybė jas praplėsti, jei to reikalauja situacija. Kaip pasiekti šį geidžiamą tikslą, kaip apsisaugoti nuo kitų žmonių įtakos, tačiau kartu nevirsti sausu džiūvėsiu?

Pakalbėkime apie jus

Kad geriau susigaudytumėte, sudarykite du sąrašus. Į pirmąjį įtraukite tuos smulkius dalykus, kuriuos galite atlikti jau šiandien – smulkučiai akmenėliai, kurie taps jūsų būsimų lanksčių ribų fundamentu. Vienas iš tokių akmenėlių, pavyzdžiui, – prašymas, kad duktė neimtų be leidimo jūsų kosmetikos ir to prašymo kartojimas tol, kol ji nesiliaus taip dariusi.

Kitas akmenukas – pagaliau užsirašysite į pilvo šokių kursus, kaip to jau seniai norėjote. Ir nepraleisite užsiėmimų nei dėl pietų iš trijų patiekalų pagaminimo (tegul namiškiai kartą per savaitę pasigardžiuoja pica ar net sriuba iš pakelio), nei dėl to, kad išvalytumėte kilimą (niekur jis nepabėgs).

Antrame sąraše atsidurs sudėtingesni dalykai, pavyzdžiui tai, kad neskambinsite motinai kiekvieną dieną, norėdama sužinoti, kaip ji jaučiasi. Tai, kad nesutiksite su kiekviena vyro idėja. Neužtruksite kiekvieną kartą darbe, kai tik viršininkas surauks antakius. Sutvirtinkite visa tai raštu, antraip pamiršite, ką nutarėte. Be to, kai turėsite sąrašus, teks pačiai sau duoti ataskaitą, pažymėti paukščiuką, kai kas nors pavyks, surasti motyvų, kad įdėtumėte dar vieną akmenėlį į savo naujo gyvenimo pamatą.

Neįvertintoji

Jei aukojatės kitiems, tikriausiai jiems liksite nematoma. Jie žino, kad jūs egzistuojate, tačiau, jei atvirai, vertina jus savanaudiškai kaip pagalbinį darbuotoją be atlygio, kaip nemokamą pasitikėjimo telefoną, kaip padėjėją ūkyje, siuvėją, skalbėją, asmeninę asistentę ir kartu tokį žmogų, kuriam visada galima pažerti savo pretenzijas, išlieti liūdesį ir pyktį. Tačiau tai juk tiesiog neleistina!

Atlikite tokį pratimą: užrašykite, kiek procentų kiekvieno telefoninio pokalbio, kiekvieno elektroninio laiško užima jūsų persona, o kiek – jūsų pašnekovo asmenybė. Jūs nustebsite, kad, bendraudama su kitais, jūs beveik neskiriate dėmesio sau, rūpinatės vien tik kitų interesais. Prisipažinkite, tai juk nėra sąžininga.

Eksperimentuokite ir stenkitės pakreipti pokalbį taip, kad jis suktųsi aplink jus. Vyras valandų valandas svarsto apie savo darbą? Pasakykite: ,,O štai mūsų įstaigoje…“ Draugė pasakoja apie savo problemas su vaikais? Tuoj pat įsiterpkite: ,,O štai mano Tadukas ir Julytė…“ Iš pradžių jūsų šie bandymai turbūt bus ignoruojami. Juk aplinkiniai priprato, kad jūs niekada nieko apie save nepasakojate, niekuomet nieko sau nereikalaujate – jei stengiatės, tai dėl kitų.

Jūsų nesiklauso? Paklauskite tiesiai šviesiai: ,,Mielasis, nuolat kalbame apie tave. Tačiau ir aš turiu problemų. Pasikalbėkime apie jas…“ Jūsų artimieji turbūt išsižios iš netikėtumo. Tačiau išklausys. Juk bendraudami su kitais žmonėmis, jie pripažįsta jų lygias teises. Ir su jumis išmoks taip elgtis. Tiesa, tam prireiks laiko – būkite kantrios ir atlaidžios.

Suteikite sau džiaugsmo

Psichologai terapijos seansuose dažnai sako pacientėms: ,,O dabar, prašau, papasakokite, ką jūs šiandien padarėte dėl savęs“. Ir girdi: ,,Na, nuėjau pas gydytoją, paskui į parduotuvę. Išskalbiau drabužius“. Tačiau juk ne apie tai reikia kalbėti! Vizitas pas gydytoją, skalbimas, pirkiniai – tai nėra tie dalykai, kurių jums iš tikrųjų norėtųsi. Tai daryti jūs privalote. Jeigu nenueisite pas gydytoją, galite atsidurti ligoninėje. Nenusipirksite produktų – mirsite iš bado. Neskalbsite – vaikščiosite nešvariais drabužiais. O ką gi jūs darote savo malonumui – štai klausimas! Ar leidžiate sau kokią nors prabangą?

Nuo šiol jums būtina kiekvieną vakarą užsirašinėti ant lapelio, kurį paskui priklijuosite prie šaldytuvo, ką nuveikėte nereikalinga (galbūt net beprotiška, bet labai malonaus), tačiau dėl savęs. Pavyzdžiui, nusipirkote pirmųjų pavasarinių tulpių. Ar užsukote į kavinę ir išgėrėte puodelį karšto šokolado.

Po savaitės pasižiūrėsite į šį sąrašą ir pasakysite: ,,Kokia aš šaunuolė! Aš save lepinu kaip tikra princesė!“ Pradėti reiktų nuo mažų malonumų ir pereiti prie didesnių. Reikia išmokti lepinti save kaip mylimą žmogų.

Įsiklausykite į savo vidinį balsą. Jums būtina išsiveržti iš to užburto rato, kai bėgiojate paskui visus kaip auklė, o pamirštate save. Atėjo laikas įgyvendinti savo viltis ir svajones.

Kas iš mūsų skiria penkias minutes fizinei relaksacijai kiekvieną dieną? Kas daro mankštą, lanko baseiną ar tiesiog eina pasivaikščioti daugiau nei kartą per savaitę? Kas įsiklauso į savo organizmą tiek, kad jo nenualintų, nenuvargintų, kai jis reikalauja poilsio? Deja, nedaugelis. Mes visi labiau susitelkę į mus supančių žmonių problemas, nei paisome savo poreikių. Todėl nenuostabu, kad veiklios ir atsakingos moterys viską gali – reikės, ir žirgą suvaldys, ir karžygį pamaitins. Tik nelabai laimingos…

Tai jūsų laimė!

Rėmas

Gyvenimas vienas. Jūs tiesiog negalite sau leisti būti nelaiminga. Turite išsivaduoti nuo pančių, jei jie buvo jums uždėti vaikystėje ir vaikščiojote visą laiką su jais, galvodama, kad taip reikia…

Išmokite savo laiką skirti sau, ne tik kitiems. Daugiau nei 80 proc. moterų kiekvieną dieną gamina maistą, 56 proc. kiekvieną dieną tvarko butą. Vyrų dalyvavimas šioje namų veikloje – atitinkamai 0,8 ir 2,6 proc..

Tvarkytis dažnai nepadeda ir vaikai. Tačiau jeigu dalį pareigų perkelsite ant namiškių pečių, jie tiesiog bus priversti jas atlikti. Ir tai jiems išeis tik į naudą. Vyras supras, kiek daug jam reiškiate. Vaikai išmoks savarankiškumo. O jums liks daugiau laiko, kurį galėsite skirti sau.

Labai greitai pastebėsite, kad ėmėte dažniau šypsotis. Pajaunėjote. Būsite kupina energijos, patenkinta savimi ir gyvenimu. Tiesiog tapsite kitu žmogumi! Svarbiausia – žengti pirmą žingsnį.