Svarbiausia – nepasijusti vienišam

Išdavystės jausmą patyrusiai Tatjanai Rinkevičienei prireikė pusantrų metų, kad po skyrybų atverstų naują gyvenimo puslapį.

- Kokias išeitis matėte sužinojusi, kad jūsų vyras dirigentas Gintaras Rinkevičius dėl kitos moters palieka šeimą? – pasiteiravau T.Rinkevičienės.
- Supratau, kad labiau nei bet kada anksčiau turiu būti stipri. Mūsų dukterims – tuomet 16 metų Saulei ir 18 metų Rūtai – tai buvo didžiausia gyvenimo tragedija. Iki tol jos jautėsi gyvenančios tvirtoje šeimoje, didžiavosi savo tėvais.
- Kur sėmėtės stiprybės?
- Ieškojau jos savyje, vadovavausi intuicija. Ėmiau lankyti sporto klubą – ten išleisdavau susikaupusias emocijas ir energiją.
Įtikinau save, kad skyrybomis gyvenimas nesibaigia, priešingai, tai – naujo etapo pradžia. 
Supratau, jog turiu progą pamatyti ir pažinti tai, kam neturėjau laiko būdama šeimos moteris. 
- Ar galėjote atsiremti į gimines, draugus?
- Giminaičiai buvo kartu, palaikė. Jie mažai ką galėjo patarti, matė, kad pati ieškau išeičių. 
Svarbiausia tokiomis akimirkomis – ne patarinėti, o tiesiog neleisti žmogui pasijusti vienišam. O draugų būrys po skyrybų labai keitėsi.
- Kiek laiko prireikė, kad atverstumėte naują gyvenimo puslapį?
- Pusantrų metų. Supratau, kad esu mylima, graži, kūrybinga moteris ir galiu puikiai gyventi toliau.
Jaučiau ir kitų moterų palaikymą. Jos siuntė laiškus, ateidavo pabendrauti, prašė patarimų, pasakojo savo istorijas. Ilgai kalbėdavomės, buvau joms lyg psichologė.
- Smalsu, ar vėl ryžtumėtės santuokai?
- Vargu. Gamtos man skirtą užduotį jau atlikau – gyvenau šeimos gyvenimą, turiu dvi puikias dukteris. Dabar atsidaviau kūrybai. 
Tai man suteikia džiaugsmo.