Vaikas ir tėvų skyrybos

“Jis mylėjo ir mane ir 5-erių metukų dukrelę. Jis buvo išsilavinęs, puikus vyras ir geras tėvas. Bet tai jau buvo...Vieną dieną jis susirinko daiktus ir išėjo, tepasakęs: ”Dukrele, žinok, kad tu turi mažą broliuką”. Man ašaros bėgo upeliais, ėmė pyktis, kankino nuoskauda ir liūdesys. Ir iki šiol su ta mintimi negaliu susitaikyti, bet tik žinau vieną – turiu gyventi dėl dukros, kuri kasdien prieš užmigdama manęs vis klausia:” mamyte, ar tėtė jau tikrai nesugrįš?...” Prašau, patarkite, kaip aš turėčiau elgtis, kad mažiau į tai reaguotų mano mažoji Gabrielė.”

Dovilė, 38 m

Dažnai tėvai kreipiasi į specialistą prašydami patarimo - kada geriau išsiskirti, kaip padėti su tuo susitaikyti vaikui, o gal geriau gyventi nuolatinėje įtampoje ir kentėti vardan vaikų?...

Konsultacijos metu tėvams tenka truputį nusivilti, nes nė vienas specialistas neduos "gatavo šeimos santykių sutvarkymo recepto". Tėvai patys turi suvokti savo jausmus ir priimti sprendimą. Gydytojo vaidmuo—užsiėmimų metu atskleisti, kokia yra tėvų būsena, kas juos sieja šiuo metu, ką jie jaučia vienas kitam, kaip jie bendrauja. Be abejo, gyventi šeimoje "tik dėl vaikų” nėra gerai, nes tuo atveju visi jausis įsitempę, šeimoje vyraus "šaltas" klimatas, o dėl to ypač pergyvens vaikai, kurie greitai pajaučia tėvų nuotaikas (PS.: jie yra geriausi tėvų santykių ekspertai).

Jeigu vis tik abu tėvai priima sprendimą – nutraukti santuoką, tuomet apie tai reikia informuoti vaiką jam priimtiniausiu būdu, atsižvelgiant jo amžių, o jokiu būdu nemeluoti, nesmerkti vieno iš tėvų, niekam neužkrauti kaltės, nežadėti ir nefantazuoti. Skyrybos – sunkus dalykas ir suaugusiems, bet jie jokiu būdu savo neigiamų išgyvenimų neturėtų užkrauti vaikui, nesąmoningai "pasiguosdami". Vaikas negali atstoti terapeuto vaidmens, tai jam būtų per sunki ir nepakeliama našta. Net ir skyrybų atveju vaikas turi užimti savo vietą tėvų santykiuose, t.y., jis visada turi išlikti vaiku.

Kaip vaikas išgyvens tėvų skyrybas, priklausys nuo daugelio faktorių. Be abejo, jam bus liūdna, skaudu, vaikas pyks ant tėvų, kad jie nesugeba gyventi kartu. Kartais vaikai "imasi" įvairių gelbėjimo priemonių, kad tik tėvai gyventų kartu: staiga jie "suserga", neretai vaikų liga kuriam laikui "atideda" skyrybas, bet tai laikina...

Tėvams nutarus išsiskirti, tikslinga būtų kreiptis į specialistą, kuris padėtų vaikui išgyventi tą krizę, Užsiėmimų metu vaikas mokomas išreikšti jį užvaldžiusius jausmus (liūdesį, pyktį, kaltę. ir kt), kartu su vaiku diskutuojama, kas yra skyrybos ir kaip jos paliečia vaiką.

Reikia žinoti, kad po skyrybų vaikus persekioja nesaugumo jausmas, sumaištis, ypatingas prisirišimas prie mamos. Suprantama, vaikas turėjo du artimus sau žmones, vieną prarado, todėl prie likusio "prisiriša" vos ne liguistai.

Vaikui reikia paaiškinti, kas yra skyrybos maždaug taip: "Kai žmonės myli vienas kitą, jie tuokiasi, gimdo vaikus ir labai jais džiaugiasi. Bet kartais gyvenant kyla įvairių; sunkumų. Ne visiems pavyksta juos įveikti. Kitos šeimos taip susibara, kad visai nebemoka gražiai sutarti. Jei pykstamasi labai dažnai ir labai smarkiai, pasidaro per sunku būti drauge, tada žmona ir vyras išsiskiria ir pradeda gyventi atskirai. „Mudu su tavo tėčiu taip pat nebesutariame ir nebenorime daugiau būti kartu. Kad ir kaip skaudu, bet jis daugiau manęs nebemyli. Ir anksčiau jau susipykdavome, tik nesakėme tau nieko, nes manėme, kad viskas pasikeis. Tačiau dabar jau tvirtai nusprendėme gyventi atskirai." Tokioje situacijoje reikia kiek įmanoma, nemeluoti vaikui, nežadėti, kad tėvelis netrukus sugrįš. Mama neturi aukotis dėl atžalos, privalo tvarkytis ir savo gyvenimą, bet nepamiršti, kad jam abu biologiniai tėvai yra labai svarbu. Vaikui reikia paaiškinti, jog ir mamytė, ir tėvelis jį myli: "Noriu, kad tu žinotum, jog tėvelis nebemyli manęs, bet labai myli tave ir visada mylės. Mama su tėčiu gali išsiskirti, bet niekada tėvai neišsiskiria su savo vaikais. Vaikai visada yra ir bus jų vaikai, ir tėvai myli savo vaikus taip, kaip moka.”

Reikia atminti, kad nelaimingose, nuolat konfliktuojančiose, nepilnose ir meilės nešildomose šeimose išauga neurotinės asmenybės. Pasak austrų psichoanalitiko W. Steikelio, jeigu besipykstantys, šalti ar abejingi tėvai žinotų, kad jie augina potencialius psichiatrų pacientus, tai gal padėtų jiems susidomėti saviaukla ir savikontrolės praktika.