Pamiršti praeities skaudulius padėjo suliepsnojusi meilė

Tatjana Rinkevičienė vėl įsimylėjo, nors prieš aštuonerius metus atrodė, kad toks jausmas jos daugiau nebeaplankys. Tuomet ji jautėsi išduota didžiosios savo meilės ir dukterų tėvo Gintaro Rinkevičiaus, su kuriuo buvo pragyvenusi daugiau nei du dešimtmečius. Tačiau žinomas dirigentas netikėtai paliko šeimą dėl kitos moters. Tatjana ilgai laižėsi sielos žaizdas ir negalėjo įsivaizduoti, kad būdama 55-erių per internetą susipažins su Vokietijoje gyvenančiu bendraamžiu Aleksandru Bruku ir pames dėl jo galvą.

Tatjana dažais pasiryškino lūpas ir perbraukė šukomis plaukus. Tada staigiu judesiu pasisuko ant kulno, valiūkiškai krestelėjo šviesiaplaukę galvą ir pakvietė įsitaisyti erdvioje svetainėje prie apskrito ąžuolinio stalo. „Bus smagiau bendrauti“, - ištarė pilstydama į puodelius arbatą.

Prieš pradėdama pasakoti apie gyvenimo pokyčius, ji valdingai mostelėjo ranka ir paprašė fotografo nekreipti dėmesio į namuose tvyrančią kūrybinę netvarką - prie antikvarinių baldų nederančias dėžes, išsidraikiusius laidus, metalinius stovus, garso kolonėles, elektrinį klavišinį instrumentą, mikrofonus, kitus daiktus.

T.Rinkevičienė juokaudama mestelėjo, kad jos namai virto teatro scena. Mat buvusi Rusų dramos teatro vadovė neišsigando ekonominio sunkmečio ir prieš metus įkūrė savo rusų teatrą. Dabar svetainėje jau kuris laikas vyksta naujo spektaklio „Legenda apie pianistą“ repeticijos.

Viename iš penkių namo kambarių jau visą mėnesį gyvena maskvietis spektaklio režisierius Aleksejus Griba.

Iš mokslų Maskvoje buvo grįžusios ir Rinkevičių dukterys - pianistė Rūta ir smuikininkė Saulė. Užsidariusios darbo kambaryje muzikantės ruošėsi po kelių dienų įvyksiančiam koncertui. Bohemiškas nuotaikas namuose dar labiau pakurstė po visas kertes lakstantis anglų kokerspanielis, vardu Ultra.

Dienomis Tatjana rūpinasi teatro reikalais, o vakare sėda prie kompiuterio.

Pastaruoju metu jis tapo neapsakomai brangiu daiktu - tiltu, jungiančiu moterį su mylimuoju, Vokietijoje gyvenančiu rusų kilmės verslo konsultantu A.Bruku.

Tatjana ir Aleksandras - lyg du aštuoniolikmečiai, internetu kasdien po kelias valandas vienas kitam pasakojantys apie savo planus, svajones ir ilgesį.

Tatjana jau įprato, kad mylimas vyras kartais jos pokalbį nutraukia, pasako „aš tave myliu“ ir paprašo pasakoti toliau.

„Meilė man išaugino sparnus, suteikė energijos. Jaučiuosi tokia stipri, jog, atrodo, neliko neįveikiamų tvirtovių“, - prisipažino T.Rinkevičienė.

Tai pasakodama moteris tryško lyg fontanas, jos akys degė, o rankos nepaliaujamai švytavo į visas puses lyg malūno sparnai. Ji neslėpė, kad įvykiai dabar jos gyvenime skrieja kosminiu greičiu.

O juk kažkada manė, kad didžioji meilė žmogų gali aplankyti tik kartą gyvenime.

Praėjo aštuoneri metai nuo to laiko, kai subyrėjo T.Rinkevičienės santuoka. Moteriai svarbiausia buvo atgauti dvasinę pusiausvyrą. Tad ji su didžiuliu entuziazmu ėmėsi vadovauti Lietuvos rusų dramos teatrui. Penkerius metus dirbo jo direktore ir vienerius - meno vadove.

Kai pernai rudenį ji atsisveikino su šiuo teatru, buvo slogus lapkritis. Tatjana prisipažino, jog pasitaikydavo akimirkų, kai neturėdavo nei jėgų, nei noro net rankų pakelti.

O po kelių mėnesių ją užvaldė mintis, kad privalo įkurti savo teatrą.

Išėjimas iš Rusų dramos teatro Tatjanai davė naudos. Ji ėmė daugiau laiko skirti sau, o vieną dieną nusipirko kompiuterį.

„Anksčiau kompiuteriai manęs nedomino. Nieko apie juos neišmaniau, net elektroninio laiško nemokėjau parašyti“, - pasakojo Tatjana.

Savarankiškai mokydamasi naudotis kompiuteriu kartą moteris užklydo į vieną rusišką tinklalapį ir pabandė susirasti bendraminčių. Po kurio laiko gavo iš Sankt Peterburgo kilusio ir jau dešimtmetį Vokietijos mieste Niurnberge gyvenančio verslo konsultanto A.Bruko laišką.

Aleksandrą, kuris Rusijoje anksčiau dirbo muzikos vadybininku, sudomino T.Rinkevičienės rengiami sakralinės rusų muzikos festivaliai.

Vyras džiaugėsi susipažinęs su puikų muzikinį išsilavinimą turinčia moterimi ir ėmė siųsti ilgus laiškus.

Tatjana į juos atsakydavo keliais žodžiais, nes dar nemokėjo gerai naudotis kompiuteriu. Galiausiai tas susirašinėjimas jai nusibodo ir, neįspėjusi Aleksandro, daugiau neparašė nė žodžio.

Tyla truko penkis mėnesius. Gegužę atkaklusis A.Brukas sunerimęs parašė Tatjanai elektroninį laišką klausdamas, kodėl ji neatsiliepia. Per tą laiką T.Rinkevičienė buvo pramokusi greitesniu tempu naudotis kompiuteriu, todėl atrašė.

Aleksandras prie kompiuterio turėjo įsijungęs vaizdo kamerą, ir Tatjana jį galėjo matyti.

T.Rinkevičienė tokios kameros neturėjo, tad A.Brukas, su ja bendraudamas, galėjo tenkintis tik vaizduote ir vienintele jos nuotrauka.

šitaip jie bendravo vieną mėnesį, bet to pakako, kad pradėtų megztis meilės romanas.

T.Rinkevičienė internetinį draugą, kaip verslo konsultantą, pakvietė atvykti į Vilnių, į dvyliktus metus rengiamą rusų sakralinės muzikos festivalį.

Į Tatjanos namų duris vyras pasibeldė birželio 18-ąją.

Tą pačią dieną, tik prieš aštuonerius metus, Tatjana oficialiai išsiskyrė su G.Rinkevičiumi.

„Buvo keista ir nuostabu, kad jis atvažiavo į kitą šalį, pas moterį, kurios niekada anksčiau nematė. Žinojau, kad Aleksandras labai rimtas ir užsiėmęs žmogus, tad turėjo būti svarbi priežastis, kad jis viską mestų ir išdygtų mano tarpdury“, - nusijuokė T.Rinkevičienė.

Moterį šiek tiek gąsdino, kaip Aleksandras reaguos, kad jam siųstoje fotografijoje ji atrodo jaunesnė ir lieknesnė nei susitikimo dieną. Tačiau A.Brukas užtikrino Tatjaną, kad ji daug gražesnė tikrovėje nei nuotraukose.

Užteko jiems tą lemtingąją birželio 18-ąją susitikti ant slenksčio, pažvelgti vienas kitam į akis ir abu suprato įsimylėję.

„Pirmą kartą Aleksandras pas mane atvažiavo trims dienoms, o liko trims savaitėms. Jis keletą kartų keitė savo atgalinį bilietą. Įsimylėjau jį iš pirmo žvilgsnio. Tada sau pasakiau, jog baigiasi vienas etapas ir prasideda kitas. Palinkėjau sau sėkmės“, - šyptelėjo T.Rinkevičienė.

Pirmiausia, ką padarė A.Brukas, peržengęs Tatjanos namų slenkstį, nupirko ir prie jos kompiuterio pritvirtino internetinę vaizdo kamerą, kad ateityje abu galėtų vienas kitą matyti.

Prieš kelerius metus skyrybas išgyvenęs vyras suprato, kad energingoji Tatjana yra ta moteris, kurios jam seniai trūko.

„Kai Aleksandras išvyko į Vokietiją, pirmąkart po savo skyrybų pajutau, kad pagaliau atsirado žmogus, su kuriuo noriu būti drauge. Net susimąsčiau apie santuoką“, - neslėpė T.Rinkevičienė.

Praėjo mėnuo nuo pirmojo susitikimo, ir A.Brukas dar kartą susiruošė aplankyti patikusios moters. Paskambino netikėtai telefonu ir pranešė, kad kitądien atvyksta į svečius.

Iš anksto jis nebepirko atgalinio bilieto, bijodamas, kad vėl turės jį keisti. Pora tris savaites ilsėjosi Druskininkuose.

„Jau per pirmą mūsų susitikimą buvau maloniai nustebinta, kad Aleksandras man netrukdo ir neerzina. Susidarė įspūdis, kad aš su juo gyvenu visą savo gyvenimą“, - stebėjosi pati Tatjana.

Per tuos aštuonerius po skyrybų praleistus metus ji turėjo ne vieną gerbėją. Tačiau nė vienas nesuvirpino širdies taip, kad jai būtų kilęs noras pristatyti savo partnerį viešai ar su juo kurti šeimą.

„Po skyrybų daug kartų norėjau būti silpna ir šalia jausti tvirtą petį. Bet visada jaučiausi stipresnė už dėmesį man rodžiusius vyrus.

Neretai atrodydavo, kad jie sėdi man ant sprando ir kad reikia juos vilkti iš paskos kaip sunkius nešulius, paguosti, padėti. Todėl nutraukdavau besimezgančius santykius. Nepakenčiu, kai mane išnaudoja“, - atviravo T.Rinkevičienė.

Tačiau dėl Aleksandro jausmų moteris nė akimirkos nesuabejojo.

Tatjanai nerūpi, kiek mylimasis turi pinigų ir kokio dydžio jo butas. Nes Aleksandras turi daugiau - galvą ant pečių. Moteris įsitikinusi, kai protingas vyras niekada neprapuls.

Kalbėdama apie vyrų protą, T.Rinkevičienė vėl prisiminė buvusį sutuoktinį.

„Kai ištekėjau už Gintaro, jis buvo paprastas antro kurso studentas. Mes neturėjome jokių turtų. Bet kai pirmą kartą pamačiau jį diriguojantį chorui, supratau, kad tai talentingiausias žmogus visoje katedroje. Jį buvo galima įsimylėti jau vien už tai, kaip jis dirigavo“, - prisiminė T.Rinkevičienė.

Tatjana mano, kad tikra meilė įsižiebia per 30 sekundžių. Taip jai dabar nutiko su Aleksandru, taip buvo ir prieš trisdešimt metų, kai susipažino su būsimu vyru ir dukterų tėvu G.Rinkevičiumi.

„Prisimenu, buvo vakarėlis, mes sėdėjome prie vieno stalo. Gintaras pakvietė mane šokti. Užteko kelių akimirkų, kad suvibruotų mūsų sielos. Po dviejų mėnesių nunešėme pareiškimus tuoktis ir susituokę pragyvenome dvidešimt dvejus metus“, - kalbėjo moteris.

Apie buvusį sutuoktinį ji kalbėjo be pagiežos. Pyktis seniai išgaravo.

„Kiekvieno žmogaus gyvenime atsitinka didesnės ar mažesnės tragedijos. Svarbiausia ne tai, ką patyrei, o ar sugebėjai su tuo susidoroti. Nors, atrodo, jau vien todėl, kad išsiskyriau, galėčiau būti labai nelaiminga. Bet aš nenoriu taip jaustis“, - užtikrintai kalbėjo T.Rinkevičienė.

Ji ramiai vaikšto į koncertus, kuriuose diriguoja buvęs vyras. Bendrauja abu nedaug - kartais pakalba apie vaikus ir muziką.

„Dabar suvokiu, kodėl turėjome išsiskirti, nors tarp mūsų niekada nebuvo barnių.

Tiesiog išsisėmė mūsų meilė. Dabar kiekvienas turime atskirus kelius. Jeigu nebūčiau išsiskyrusi, nebūčiau sutikusi Aleksandro“, - optimistiškai kalbėjo Tatjana.

Po skyrybų ji tik du kartus verkė iki isterijos. Pirmą kartą, kai jaunesnioji duktė Saulė gavo M.K.Čiurlionio menų gimnazijos baigimo diplomą.

Po išleistuvių T.Rinkevičienė raudojo visą naktį, nes ją lyg potvynis užliejo sentimentalūs prisiminimai - kaip kartu su vyru dukterį vedė į pirmą klasę, kaip abu rūpinosi, kad mergaitei sektųsi groti smuiku.

Antrą kartą verkė grįžusi iš vieno gimtadienio, nes negalėjo sulaikyti ašarų žvelgdama, kaip darniai sukaktuvininkas gyvena su savo žmona.

Atsisveikinti su praeities skauduliais jai prireikė septynerių metų.

„Svarbiausia, kad Aleksandras myli mane tokią, kokia esu“, - žybtelėjo ugningomis akimis Tatjana.

A.Brukas nėra iš tų vyrų, kurie kasdien moterį apipila gėlėmis ar brangiomis dovanomis. Bet jis dovanoja jai ramybę ir patikimumą. Tatjanos dukterys irgi džiaugiasi motinos laime.

„Pažįstu vyrų, kurie savo žmonai dovanoja gėlių, vedasi į restoraną, o namuose žemina ir neturi apie ką kalbėtis. Aš galiu su Aleksandru paprasčiausiai tylėti - mums bus gera“, - patikino Tatjana.

Tad kada laukti vestuvių puotos?

Tatjana tik nusijuokė.

Ateitis pati savimi pasirūpins. Ji nesiruošia skubinti įvykių.

Bet ateinančius Naujuosius metus ji būtinai sutiks su nauju mylimuoju: „Tam yra svarbi priežastis - jubiliejus. Prieš trisdešimt metų išgyvenau pirmą didžiulę meilę, o šiemet šį stiprų jausmą patyriau antrąkart“.